Ką režisierius galvoja, stebėdamas savo pastatytą spektaklį? Ar aktorių teatre laikome istorijos personažu, įsivaizdavimu, fikcija, ar tikru žmogumi? Kokiu būdu taip sinchroniškai nuo aktorių neatsilieka ir garsai bei šviesos? Kodėl teatre visada švaru?
Teatrą lankome kaip šventę, įvykį, tai mūsų atsipalaidavimas, aistra, prasidedanti rūbinėje, teatro salėje išvedanti į nematytus pasaulius ir gausiais plojimais, aidinčiais po spektaklio, grąžinanti į realybę. O tada užveriame teatro duris – pasiliekame su emocija, įspūdžiu, bet teatro erdvę – paliekame. Paskutinis žiūrovas užveria duris.
Ir teatras atgyja. Tik truputį kitaip nei galime įsivaizduoti. Visa tai, ką spektaklio metu Jūs stebėjote kaip vieną nedalomą visumą, priklauso nuo didelio būrio Teatro Žmonių – po spektaklio Teatras pradeda priklausyti tik jiems. Prieš kelias minutes spektaklio personažu buvęs aktorius tampa kasdieniu žmogumi, dalijasi įspūdžiais su režisieriumi, iš tamsių kampų pradeda lįsti garsistai, apšvietėjai. Kartais skamba susikaupimo tyla, kartais aidi juokas. Ten dalijamasi įspūdžiais, ten tylima iš nuovargio. Ten technika keliauja ilsėtis iki kito spektaklio, o grindys pamažu vėl ima blizgėti ir ruoštis kitos dienos svečiams.
Kviečiu Jus įžengti į tą nematomą pasaulį – jame teatro erdvė priklauso jau tik tiems, kurie šio ir visų kitų spektaklių metu stovėjo ant scenos, kurie rūpinosi, kad tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje aktorius būtų apšviestas ir įgarsintas. Tiems, kurie kantriai laukė, kad scena rytojaus spektakliui būtų pasiruošusi priimti ir nukelti į kitus naujus pasaulius. Visas fotografijose įamžintas akimirkas lydi ir trumpi liudijimai tų, kurie yra dalis Teatro, kai baigiasi spektaklis – režisierių, aktorių, techninių darbuotojų, žiūrovų, šios parodos fotografo.
Čia daug ramybės, šypsenų, sumišusių su nuovargiu, atsipalaidavimu, džiaugsmu, o kartu – čia tai, kaip po spektaklio gyvena teatro Žmogus.
Ir dabar Jūs turite puikią progą lyg pro rakto skylutę pamatyti tą nematomą pasaulį.
EN
What does a director think as they watch their own show? Do we regard the actor as a character in a story, a figment of imagination, fiction, or a real person? How are the sounds and lights so synchronous with the actors? Why is the theatre always clean?
For us, theatre is a celebration, an event. It is our relaxation and passion that starts in the cloakroom, leads us to the auditorium with its unseen words and then, amidst a round of applause after the show, brings us back to reality. And then we close the theatre door as we leave the theatre space, but bring home an emotion, an impression. The last spectator shuts the door.
And then the theatre comes alive, just slightly differently than we could imagine. Everything that we watched during the show as an indivisible whole depends on a large team of Theatre People. Following the show, the Theatre belongs only to them. The actor, who played a character just a few moments ago, becomes an everyday person who shares their impressions with the director. The sound engineers and the lighting technicians appear from the dark corners. Sometimes it is silence that lingers, while other times laughter takes over. It is where impressions are shared and where fatigue commands silence. It is where the equipment takes rest until the next performance, while the floor slowly becomes shiny again to welcome the next day’s guests.
I’d like to invite you all to step into this invisible world where the theatre space belongs only to those who are on the stage and to those who make sure that the light and the sound serve the actor in the best way possible. To those who waited patiently for the stage to be ready to welcome and transport us to new worlds for tomorrow’s show. The moments captured in the photographs are accompanied by short testimonies from those who are part of the Theatre when the show is over: directors, actors, technical staff, spectators, the photographer of this exhibition.
There is a lot of peace as well as many smiles mixed with weariness, relaxation and joy. This is where the Theatre People live following the performance.
This is your chance to look through a peephole at this invisible world.
